Lieknėkime be vargo

Antsvoriu ir emociniu valgymu žmonės dangsto ar slopina savo neigiamas emocijas. Turbūt, norint sulieknėti, pirmiausia reikia susitvarkyti su savo mintimis?

Emocinis valgymas reiškia, kad žmogus valgo dėl to, kad nori nusiraminti, pasiekti komforto būseną, o ne todėl, kad jie yra alkani. Paprastai sakant, emocinis valgymas leidžia suvalgyti neigiamas emocijas ir patirti bent trumpą palengvėjimo jausmą. Kai kūdikis gimsta jis žino kiek ir kada valgyti, tačiau jam augant aplinka, patirtis išmoko, kad maistas gali būti ne tik išgyvenimo, bet ir pasitenkinimo šaltinis. Nieko blogo tame nėra tol, kol valgymas netampa pagrindiniu ar net vieninteliu emocijų reguliavimo įrankiu. Kai taip atsitinka, žmogui tenka kovoti su antsvoriu ir visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.  

Kiek psichologinis nusiteikimas lemia lieknėjimo efektyvumą? Juk tikslas nėra tik svarstyklių parodymai, bet ir sveikata.

Mano, kaip psichologės nuomone, psichologinis nusiteikimas yra sėkmingo lieknėjimo ir pasiektų rezultatų išlaikymo pagrindas. Juk neužtenka tik atsikratyti nereikalingų kilogramų, reikia tų kilogramų vėliau neprisiauginti atgal. Žmonėms, kurie sunkiąsias emocijas, tokias kaip nerimas, pyktis, liūdesys ar nuobodulys, efektyviausiai moka nuraminti valgymu, numesti svorio ir išlaikyti pasiektus lieknėjimo rezultatus gali būti labai sunku. Svorio metimas reikalauja valios pastangų, užsispyrimo. Tenka keisti viską kas buvo įprasta iki tol. Atrodo, labai paprasta ir visiems gerai žinoma taisyklė, mažiau valgyk – daugiau judėk, šiems žmonėms be savo valgymo įpročių psichologinių aspektų įsisąmoninimo ir naujų nusiraminimo mechanizmų sukūrimo, yra sunkiai įgyvendinama. 

Kokie vidiniai trukdžiai neleidžia sėkmingai lieknėti?

Dauguma mano, kad pagrindinė kliūtis yra savikontrolės stoka, tačiau tai labai retai būna tiesa. Dažniausiai, problema yra efektyvių emocijų kontrolės įgūdžių stoka. Kai žmogus negeba toleruoti sunkių emocijų, neturi efektyvių nusiraminimo metodų jis gali griebtis maisto. Supyko – eina suvalgyti šokolado, liūdna – ledų, nerimauja – papildoma porcija pietų ir t.t. Persivalgymo priežastimi gali būti ir nuobodulys. Kai kurie žmonės iš neturėjimo ką veikti ima nerimauti, o tada eina prie šaldytuvo ir suvalgo ką nors nuotaikai pakelti. Tačiau palengvėjimas šiais atvejais trunka labai trumpai, o vėliau gali būti dar sunkiau, nes prisideda kaltė ir savęs graužimas dėl bereikalingai suvalgyto maisto.

Kitas dažnas trukdis metant svorį yra nesąmoningas valgymas. Tai reiškia, kad žmogus valgo negalvodamas ką ir kiek suvalgo. Jei žmogus valgo, tačiau valgydamas negalvoja apie maistą, o žiūri televizorių, galvoja apie darbo reikalus ir t.t., tuomet jis tikrai suvalgo daugiau maisto negu reikia organizmui. Geras pavyzdys būtų, kai suvalgęs pietus žmogus dar pasiima traškučių, riešutų ar saldainių vien todėl, kad jie stovi ant stalo.

Dar viena dažna kliūtis yra neapykanta savo kūnui. Žmonės, jaučia gėdą, pyktį, nusivylimą, nepasitenkinimą dėl savo kūno. Jie mano, kad jeigu pasiektų užsibrėžtų rezultatų, imtų save mylėti labiau, būtų laimingesni, linksmesni ir t.t.. Karti tiesa ta kad, kol nemylite savęs laimingi nebūsite. Pastangos tobulinti kūną gali būti beribės ir kad ir kiek tai darysite vistiek bus negana. Ar įsivaizduojate Nobelio premijos laureatą, kuris nuoširdžiai nemylėjo to ką daro, nesimėgavau savo darbu ir neatidavė viso savęs tai veiklai? Mūsų kūnas yra mūsų gyvenimo įrankis. Jei savęs nemyli, labai sunku atiduoti visas jėgas ir išlaikyti savęs tobulinimo ir lieknėjimo kelyje. Svarbu išmokti mylėti save, o jau tada bus galima tobulinti, jeigu dar norėsis kažką tobulinti, juk gali būti, kad įsimylėję save, prarasite norą kažką keisti. O jei vis dar norėsite keisti, tai darysite su malonumu ir lengvumu. Sportas, sveikas maistas ir meditacija yra geriausios dovanos mūsų kūnui.

Taip pat, labai svarbu realistiški tikslai bei lūkesčiai. Jei sumanome, kad norime atsikratyti 10 kg per mėnesį šį tikslą bus labai sunku pasiekti ir dar sunkiau išlaikyti pasiektus rezultatus, bei nepakenkti sveikatai. Sėkmingam lieknėjimui, kaip ir bet kurios kitos užduoties atlikimui, svarbus didelių tikslų skaidymas į mažesnius. Pvz.: mergina nori atsikratyti 20 kg. Nežalojant savęs ir organizmo tai galima būtų atlikti per maždaug pusę metų arba po 3-4 kg per mėnesį, apie 1 kg per savaitę. Kai taip išskaidai, tikslas nebe atrodo toks nerealus.

Ar dietos, drastiškai ribojančios maistą, tam tikrų produktų atsisakymas, iš tiesų veiksmingos, norint ilgalaikio rezultato? Ar vis tik reikia keisti gyvenimo būdą, mąstymą ir požiūrį?

Jei norime ilgalaikių rezultatų, tuomet ir investicijų reiks ilgalaikių. Per savo praktikos metus supratau vieną labai svarbią taisyklę, kurią dabar stengiuosi perteikti klientams. Visi norime greitų ir stebuklingų metodų, kai neįdedu pastangų ir gaunu efektyvius rezultatus, per mėnesį netenku 15 kg ir toliau kemšu pyragėlius užgerdamas limonadu vakarais. Taip nebūna, vienintelis tikrai stebuklingas būdas, kuris gali radikaliai pakeisti jūsų gyvenimą, išvaizdą ar ką tik norite, yra nuoseklus ir atkaklus darbas. Kaip toje Marijono dainoje "nenuleidžiam galvos, net jeigu mums nesiseka devynis kartus iš eilės“. Stebuklas yra keturis kartus per savaitę sportuoti, kai iki tol 20 metų tingėjai net pasivaikščioti; stebuklas yra saldumynus valgyti kartą per savaitę ir tik vieną skiltelę šokolado vietoj venos plytelės ir t.t. 

Kokia įtaką daro aplinkinių žmonių požiūris į nusprendusį lieknėti? Juk vieni palaiko, kiti iš anksto nusprendžia, jog jam nieko nepavyks, dar kiti ima gailėti ir pan.

Dažnai būna, kad žmogus labai norėtų sulieknėti, tačiau pats netiki, kad jam pavyks, nerimauja, kad lieknėdamas dar labiau pakenks savo sveikatai. Bijo kreiptis į specialistus, eiti į sporto klubą, nes mano, kad iš jo pasijuoks, nesupras ir t.t. Žmogus išgyvena gėdos ir nepilnavertiškumo jausmus, su kuriais jam tenka papildomai tvarkytis norint sėkmingai lieknėti. Taip pat, dažnai būna ankstesnių nesėkmingų mėginimų mesti svorį, kurie dar labiau sumažina pasitikėjimą savimi ir tolesnės sėkmės tikimybę. Šiems žmonėms labai svarbus palaikymas, paskatinimas iš šalies. Reikia, kad kažkas tikėtų jog jiems pavyks, reikia, kad kažkas pasakytų, jog supranta, kaip jiems sunku, kad būtų lengviau eiti lieknėjimokeliu. Žmogus yra sociali būtybė, mums labai svarbus kitų žmonių palaikymas ir supratimas. Jei tokio palaikymo nėra artimojoje aplinkoje, kai kuriems žmonėms gali pritrūkti vidinio ryžto ir motyvacijos vienu metu kovoti ne tik su vidiniais bet ir su išoriniais demonais. Jeigu pažiūrėtumėme giliau, gali būti, kad aplinka kurioje gyvena žmogus, reikšmingai prisideda prie viršsvorio ar emocinio valgymo problemos. Taigi, jei artimoje aplinkoje palaikymo nėra, jo reiktų ieškoti pačiam. Pradedant forumais internete, baigiant specializuota psichoterapine pagalba, savi-pagalbos ar specialistų vedamomis grupėmis. 

Kaip išmokti džiaugtis savo kūnu ir mylėti save, tokią, kokia esi?

Atsakymas į šį klausimą yra vienu metu ir paprastas ir sudėtingas. Visų pirma, svarbu išmokti priimti save tokį koks esame. Tam reikia laikytis keleto taisyklių:

Nustokite kaltinti savo kūną dėl visų blogų dalykų gyvenime. Jūsų kūnas nėra kaltas dėl to, kad nelankote šokių pamokų, ar neturite draugų/vaikino/merginos, gero darbo ir t.t.

Neleiskite, kad kitų komentarai apie jūsų kūną paveiktų jūsų požiūrį į save. Kitas jūsų neteisia, jūs pats teisiate save. Vietoj to mintyse pasakykite, jog atleidžiate jam už nemandagumą.

Nustokite vertinę save pagal tai kiek rodo svarstyklių skaičiukas, ar koks yra jūsų drabužių dydis. Svarbu yra tai kaip jūs jaučiatės, ne kaip atrodote.

Išmokite vertinti save už pasiekimus ir gebėjimus, o ne už tai ko nemokate ar kas neesate. Nebūkite sau toks griežta (-as). Yra daugybė vertingų dalykų, už kuriuos galite save pagirti ir kuriais galite didžiuotis, sudarykite jų sąrašą ir nepamirškite pagirti savęs bent kartą per dieną.

Nustokite laukti kol pasieksite norimų rezultatų tam, kad galėtumėte pasimėgauti savo kūnu ir gyvenimu. Gyvenimas vyksta dabar, ir tik jūs pati (-s) galite pasirinkti mėgautis juo ar jo nekęsti - rinkitės laimę.

Komentaras spausdintas žurnale EDITA, 2017 m. kovo mėn. nr.3