Kodėl mums vis dar juokinga, kai mokslininkai tiria alkoholio vartojimą?

Neseniai klausydamasi vienos laidos, kurioje be kita ko buvo trumpai užsiminta ir apie viešojoje erdvėje kilusias diskusijas dėl ministro pirmininko disertacijos, išgirdau repliką apie tai, kad juoką kelia faktas, jog disertacija buvo rašoma alkoholio vartojimo tema. Iš karto noriu pasakyti – nemanau, kad jame buvo piktos valios. Greičiau priešingai, tai buvo viena iš tų spontaniškų reakcijų, kurias pasakome daug negalvodami ir po kelių minučių pamirštame. Be to, pokalbio tema buvo visai kita – ir visgi, aš tos replikos nepamiršau.

Tikriausiai todėl, kad pati dirbu priklausomybių srityje – jas tyrinėju, apie jas dėstau studentams, susiduriu su žmonėmis, kurių gyvenimus jos palietė. Ir man pasirodė įdomu, kad tarp daugybės dalykų, kuriuos galima kritikuoti vertinant mokslinį darbą – jo metodologiją, duomenis, analizę, išvadų pagrįstumą ar akademinę kokybę – nors akimirkai, bet juokinga tapo pati tyrimo tema. Alkoholio vartojimas. Tokios prabėgom mestos replikos dažnai parodo tai, apie ką sąmoningai net nesusimąstome – kas mums atrodo savaime suprantama.  Būtent čia man norisi sustoti, ne tam, kad ginčiau konkrečią disertaciją – jos nevertinu ir apie jos mokslinę kokybę nežinau ir čia nekalbu. Ir tikrai ne tam, kad kritikuočiau žmogų, spontaniškai nusijuokusį pokalbio metu, man įdomesnis visai kitas klausimas:

kodėl disertacija apie alkoholio vartojimą apskritai gali skambėti juokingai?

Galbūt dalis atsakymo slypi tame, kad alkoholis mums tiesiog pernelyg pažįstamas. Tai nėra egzotiška psichoaktyvioji medžiaga, apie kurią žinome tik iš vadovėlių. Alkoholis yra mūsų šventėse, vakarienėse, vestuvėse, gimtadieniuose, verslo susitikimuose, sporto pergalėse. Taurė gali reikšti atsipalaidavimą, šventę, bendrystę, apdovanojimą po sunkios dienos. Alkoholis mūsų kultūroje turi tiek daug socialinių reikšmių, kad kartais beveik nustojame jį matyti kaip psichoaktyviąją medžiagą. Todėl ir klausimas, kodėl žmonės geria, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti beveik naivus. Atsakymai juk tarsi savaime suprantami: nes skanu, nes smagu, nes šventė, nes padeda atsipalaiduoti, nes taip daro kiti. Tačiau mokslas dažnai prasideda būtent ten, kur nustojame tenkintis savaime suprantamais atsakymais. Kodėl vienas žmogus daugelį metų alkoholį vartoja epizodiškai, o kito gyvenime jis palaipsniui įgyja vis didesnę reikšmę? Kodėl tas pats žmogus vienu gyvenimo laikotarpiu išgeria retai, o kitu pradeda alkoholiu reguliuoti įtampą, nerimą ar vienatvę? Kodėl žinodami apie žalą ne visada keičiame savo elgesį? Kodėl vieniems pavyksta sustoti, o kitiems – ne? Kas vyksta, kai medžiaga tampa vis svarbesniu atlygio šaltiniu, o kiti dalykai, anksčiau teikę malonumą ar prasmę, palaipsniui savo reikšmę praranda?

Tai klausimai apie žmogų. Apie jo smegenis ir elgesį, emocijų reguliaciją ir mokymąsi, biologinį pažeidžiamumą ir gyvenimo patirtis, santykius ir socialinę aplinką. Ir į daugelį jų vis dar neturime paprastų atsakymų.

Patogi riba tarp „jų“ ir „mūsų“

Kalbėdami apie priklausomybę dažnai įsivaizduojame žmogų, kurio problema jau akivaizdi. Jo vartojimas nekontroliuojamas, santykiai griūva, sveikata blogėja, galbūt prarandamas darbas. Toks vaizdinys turi vieną psichologiškai labai patogią savybę – leidžia nubrėžti aiškią ribą. Vienoje jos pusėje yra žmogus, turintis priklausomybę, kitoje – mes. Tik mokslas tą ribą daro gerokai mažiau patogią.

Priklausomybė neatsiranda iš niekur, ji vystosi pasitelkdama procesus, kurie patys savaime yra visiškai žmogiški. Mes ieškome atlygio, mokomės kartoti tai, kas suteikia malonumą ar palengvėjimą, formuojame įpročius, vengiame nemalonių būsenų. Kai mums sunku, ieškome to, kas padeda pasijusti geriau – arba bent trumpam nebesijausti taip blogai. Šie mechanizmai nėra patologija, tačiau jų sąveika su biologiniu pažeidžiamumu, gyvenimo patirtimis, stresu, psichologiniais sunkumais ir socialine aplinka gali keisti žmogaus elgesio trajektoriją. Tai, kas pradžioje buvo pasirinkimas ar vienas iš daugelio būdų reguliuoti savo būseną, gali tapti įpročiu. Įprotis – vis svarbesniu elgesiu, o ilgainiui gali keistis ir pats gebėjimas laisvai rinktis. Priklausomybė nėra kažkas svetima žmogaus elgesiui, ji - skausminga tam tikrų labai žmogiškų procesų raidos pasekmė.

Problema prasideda gerokai anksčiau nei diagnozė

Jeigu alkoholio problemą pastebime tik tada, kai žmogus jau nebegali kontroliuoti vartojimo, didelę proceso dalį esame praleidę. Alkoholio tyrimai nėra vien priklausomybės tyrimai. Mokslininkai tiria, kaip formuojasi vartojimo įpročiai, kaip juos veikia socialinės normos, aplinkinių elgesys, stresas ir emocijų reguliavimas. Tiriama alkoholio prieinamumo, kainos ir reklamos reikšmė, rizikingo vartojimo sąsajos su sveikata, traumomis ir nelaimingais atsitikimais, taip pat tai, kodėl vienos prevencinės priemonės veikia geriau už kitas.

Visuomenės sveikatos požiūriu svarbu ir tai, kad alkoholio daroma žala neapsiriboja žmonėmis, kuriems jau išsivystė priklausomybė. Dalis jos atsiranda daug platesnėje vartojančių žmonių grupėje – gerokai anksčiau, nei vartojimas ima atitikti priklausomybės kriterijus. Visuomenės mastu nepakanka padėti tik tiems, kurių problema jau tapo sunkiausia, svarbu suprasti visą kelią iki jos.

Tai iš esmės keičia perspektyvą: priklausomybės klausimas nebėra tik klausimas apie nedidelę grupę žmonių, kurie „nuėjo per toli“. Jis tampa klausimu apie tai, kaip visuomenėje formuojasi elgesys, rizika ir mūsų santykis su alkoholiu ir, teisybės dėlei, visomis kitomis medžiagomis.

Alkoholio tema turi dar vieną keistą savybę – beveik visi apie ją turime nuomonę. Mes žinome, kas „moka gerti“ ir kas „nemoka“. Turime supratimą, kiek yra „normalu“ ir kada žmogui jau reikėtų „tiesiog susiimti“. Turime šeimos istorijų, draugų pavyzdžių ir savo patirties, tačiau asmeninė patirtis, kad ir kokia svarbi ji būtų, nėra tas pats, kas mokslinis žinojimas. Jeigu mūsų intuicijos pakaktų žmogaus elgesiui suprasti, nereikėtų dešimtmečius tyrinėti priklausomybės neurobiologijos, genetinių ir aplinkos veiksnių, socialinių normų, psichologinių mechanizmų, prevencijos ar gydymo efektyvumo. Ir vis dėlto priklausomybių mokslas nuolat susiduria su labai stipriu konkurentu – mūsų įsitikinimu, kad šią temą jau suprantame.

Priklausomybę patogu suvokti kaip individualaus žmogaus problemą. Jis vartoja, jis praranda kontrolę, jam reikia gydytis, tačiau jos pasekmės niekada neapsiriboja vien žmogumi. Jos paliečia šeimas ir vaikus, sveikatos priežiūros sistemą, darbo aplinką ir bendruomenes – tai yra mus visus.

Yra ir kita, mažiau akivaizdi priežastis, dėl kurios priklausomybės yra mūsų visų problema: mes visi dalyvaujame kuriant socialinę aplinką, kurioje formuojasi mūsų santykis su alkoholiu. Kiek normalu išgerti? Kada atsisakyti taurės pasidaro nepatogu? Kodėl žmogaus, kuris negeria, kartais klausiame „kodėl?“, o geriančiojo – neklausiame? Kada alkoholis tampa savaime suprantama šventės dalimi? Kodėl vienus vartojimo būdus laikome problema, o kitų beveik nebepastebime? Šios normos atsiranda mūsų bendroje kultūroje ir kasdienybėje. Tai nereiškia, kad kiekvienas esame atsakingas už kito žmogaus priklausomybę, tačiau reiškia, kad priklausomybės negalime iki galo suprasti žiūrėdami tik į žmogų, kuriam jau nustatytas sutrikimas - turime matyti ir pasaulį aplink jį.

Ir čia norisi grįžti prie to trumpo juoko, nuo kurio pradėjau. Galbūt disertacija apie alkoholio vartojimą gali pasirodyti juokinga būtent todėl, kad alkoholis mums yra toks pažįstamas. Matome jį ant savo stalų, šventėse, filmuose, reklamose ir kasdieniuose pokalbiuose. Turime nuomonę, kiek galima išgerti, kas yra „normalus vartojimas“ ir kas jau „turi problemą“. Jis toks įprastas, kad lengva patikėti, jog apie jį jau viską žinome. Todėl reikia ne tik gerų tyrimų, reikia ir gebėjimo apie juos kalbėti – ne tam, kad demonizuotume alkoholį, kiekvieną vartojantį žmogų paverstume pacientu ar ištrintume skirtumą tarp vartojimo ir priklausomybės, priešingai – tam, kad tuos skirtumus suprastume geriau. Kad matytume ir kelią iki priklausomybės, kad galėtume padėti anksčiau, nei pasekmės tampa akivaizdžios ir, kad suprastume, kodėl visuomenė negali pradėti domėtis priklausomybe tik tada, kai atsiranda žmogus, kurį jau patogu pavadinti „priklausomu“.

Priklausomybės yra visų problema todėl, kad mechanizmai, iš kurių jos išauga, yra žmogiški, o aplinka, kurioje jos vystosi, yra bendra mums visiems. Ir galbūt būtent reiškinius, kurie mums atrodo tokie pažįstami, kad net nebekeliame apie juos klausimų, mokslui tyrinėti reikia labiausiai.